2019-07-28

Rengiama knyga „Žiežmariečių istoriniai nutikimai“

 

 

Žiežmarių kultūros centro projekto, kurį iš dalies finansuoja kultūros taryba, rengiamos spaudai knygos „Žiežmariečių istoriniai nutikimai“ ištrauka.

 

Kas herbe iš grabo lipa?

Beveik prieš tūkstantį metų Krokuvoje gyveno Stanislovas, kuris vėliau tapo Krokuvos vyskupu, todėl piešiniuose ir vaizduojamas vyskupo rūbais (su mitra, apsisiautęs kapa, rankoje laikantis pastoralą).

Kaip žinia, Krokuvos vyskupas Stanislovas kažko nesutarė su pačiu Lenkijos karaliumi, todėl ekskomunikavo jį dėl nuodėmingo elgesio, o šis, dėl to itin įširdęs – nužudė vyskupą.

Tais pačiais metais, kai kitas taip pat žiaurus valdovas Mindaugas tapo Lietuvos karaliumi – vyskupas Stanislovas buvo kanonizuotas. Pakrikštijus Lietuvą šventas Stanislovas tuo pačiu paskelbtas ir Lietuvos globėju.

Viena iš šventajam priskiriamų savybių buvo jo gebėjimas gydyti žmones ir net prikelti juos iš mirusiųjų. Ši savybė vėliau labai pravertė ir gyvenime.

Žiežmarių herbe (kurį miesteliui 1792 metais suteikė Lietuvos ir Lenkijos karalius, vardu Stanislovas) ir vaizduojamas šventasis Stanislovas, prikeliantis iš rudo grabo dar gana sveikai atrodantį Piotroviną. Beje, tas pats siaubingas siužetas iškilmingai vaizduojamas ir Telšių bei Punios herbuose.

Tačiau kam vyskupui prireikė iš kapo prikelti jau tris metus po žemėmis ramiai begulintį numirėlį Piotroviną?

Pasirodo, kad vyskupas Stanislovas pirkosi žemių pas Piotroviną, tačiau kol šis dar buvo gyvas – nenaudėlis žemės tarnyboje nespėjo susitvarkyti dokumentų.

Kas būna vėliau – žino kiekvienas, valdantis bent kelis arus žemės...

Ginčai.

Teismai. O teisme visi liudijo prieš vyskupą.

Tačiau vyskupui karštai besimeldžiant, prieš tris metus numiręs Piotrovinas... prisikėlė ir paliudijo vyskupo naudai.

Vėliau viskas buvo gerai.

 

 

Informacinių karų pradininkas

XX amžiaus pradžioje sukilo lenkų ir lietuvių tautiniai karai. Puolė aiškintis, kas yra kas ir kurie yra geresni. Na, o tuo pačiu ir spaudoje save gyrė, kitus peikė.

Ypač išradingas buvo žiežmarietis Habdanka – svaiginamų gėrimų pardavikas. 1911 m. jis užsipuolė blaivininkų arbatinę, kurioje rinkosi beveik 200 lietuvių blaivininkų. Arbatinėje lietuviai nieko blogo lenkams nedarė, tik savo vardus ant sienos kaip pažadą nebgerti surašė, o susirinkę, kad ir neišgėrę – žaisdavo, linksminosi ir dainavo...

Bet arbatnamyje smuklininkas Habdanka matė net du savo priešus – blaivininkus ir lietuvius. Todėl į „VilenskiViestnik“ rašė, jog lietuvis katalikų kunigas palaiko blaivybę ir skriaudžia pravoslavus (oi, kaip dėl to kleboną turėjo užpulti cariniai žandarai ir mokesčių rinkėjai!). Į „Kurjerį“ ar ir „Goncą“ rašė, jog lietuviai naikiną lenkus ir tikybą (oi, kaip dėl to turėjo supykti ant Žiežmarių lietuvių lenkai ir lenkus palaikiusi Vilniaus vyskupijos kurija!). Gubernatoriui rašė, kad arbatnamis parapijai nereikalingas (kad visus leidimus duodantis gubernatorius Žiežmarių blaivininkams lietuviams leidimo arbatinei nebeduotų) ir taip toliau...

Raštingas ir gudrus buvo Habdanka. Rūpinosi ir lenkybe, ir savo degtinės parduotuve, ir pravoslavais, ir katalikais...

 

 


 

 
į viršų

atgal